Tvenkinėlis šalia sodo

Elisabeth įdėmiai spoksojo į Fay. Tačiau netrukus pajuto, kaip akyse ėmė kauptis ašaros. Ir visai ne dėl to, kad jai būtų skaudėję nubrozdintą koją, ir ne todėl, kad būtų išsigandusi Fay. Tą akių raudoną žybtelėjimą ji buvo mačiusi ir anksčiau. Ji buvo šventai įsitikinusi, kad tokios haliucinacijos buvo viena iš priežasčių, dėl kurių ją buvo uždarę į psichiatrinę ligoninę. Vis dėlto, ji patikėjo, kad, galbūt, jai pasirodė. Nuleidusi galvą, ji ištiesė ranką Fay, jo padedama atsistojo. Tuo tarpu susitvardė ir ašaros iš akių dingo, lyg jų ir nebūtų buvę. Tylėdama spoksojo į Fay, kažkodėl nepaleisdama jo rankos.

Fay užteko vien dirstelėti į Elis, kad suprastų, kas dedasi jos galvoje. Negalvodamas, ką daro, jis instinktyviai merginą apkabino ir priglaudė prie savęs.
- atsiprašau.- Tyliai pasakė.

Elis prisiglaudė prie Fay. Gal ir kaip būtų keista, tačiau pasijuto labai saugi, būdama taip arti to, kas prieš akimirką, galbūt, norėjo ją nužudyti.

Fay nenorėjo jos paleisti. Jautėsi per daug kaltas, bet negalėjo rizikuoti, kad taip nutiks dar kartą.
- Elis, prašau, keliauk į kambarį, čia naktį nesaugu.-Staiga pasakė.

Elis kilstelėjusi galvą pažvelgė į Fay akis. Jose nesimatė nė trupučio raudonumo. Mergina iš dalies nusivylė, tačiau iš dalies jai gerokai palengvėjo. Elisabeth klusniai linktelėjo, nors kalbėti jai buvo vis dar sunkoka.
- Tai... Taip. - linktelėjo.
- Iki.. Iki kito karto, Fay, - vis dar kaip nesava pasakė ir vis dar spoksodama į Fay žengė kelis žingsnius nuo jo... Žinoma, vos vėl nenusitėškė žemėn, tačiau greitai atsisukusi nubėgo link savo kambario.

Fay minutėlę žiūrėjo jai pavymui, tada beviltiškai papurtė galvą.
- Kas tau darosi, Fay?-Savęs paklausė. Tada apsisuko ir neskubėdamas nuėjo priešingon pusėn.

Ateina prie tvenkinio kur ramiai plaukiojo gulbės o išsigandusios varlės tyliai plūduriavo tarp žolių. Mergina atsisėdo ant suoliuko šalia vandens telkinio ir atsivertusi knygą pradėjo skaityti.

Hel net nepastebėjo kaip viskas sutemo. Kiek sunerimusi užvertė knygą ir atsistojo. Sudvejojo kai jos dėmesį atkreipė priplaukianti artyn gulbė.

Staigiai apsisuka rankose suspausdama knygą, betkada pasiruošusi ja vožti.
- ne.- atsako skambiu, kiek vaiką primenančiu balsu.

Pakelia galvą ir žiūri į jį paniekos kupinu žvilgsniu.
- vaidenasi tau.

- Ko jūs norite iš manęs?- žengia šonan.

- ką jūs. Aš net nemaniau taip galvoti. Matyt jus traukia tai, kas yra manyje. Pulsuoja mano gyslomis, taip pat kaip ir pulsavo mano šeimos.

- tai kas tada?

- žodžių trūksta?ar pats nesuvoki?

Trenkė jam antausį, nors žinojo, kad tuo nieko nepasieks.

- ko tu sieki?